фрейдистическая педагогика

froidistinė pedagogika statusas T sritis švietimas apibrėžtis Dabartinė pedagogikos kryptis, grindžiama psichoanalitine psichologija. Psichoanalizės kūrėjas – XX a. pr. austrų psichiatras Z. Froidas. Žymesnieji jo pasekėjai pedagogai teoretikai: D. Džonsonas (JAV), B. Moris (Anglija), A. Beržė (Prancūzija). Psichoanalitikai teigia, kad svarbiausias ugdytinio vystymosi veiksnys yra pasąmonė. Jos gelmėse glūdi biologiniai instinktai, lytiniai (aktyvumo, kūrimo) ir griovimo potraukiai. Tenkindamas šiuos potraukius, vaikas jau šeimoje susiduria su įvairiais draudimais. Dėl nuolatinių konfliktų pasireiškia ir įsitvirtina agresyvus elgesys. Jis formuoja menkavertiškumo jausmą ir gali sukelti neurozes, isteriją ir kitus sutrikimus. Tų protrūkių esą negalima pakeisti, jie tik kompensuojami, nukreipiami kitokio aktyvumo linkme (mokymosi, kūrybos, visuomeninės veiklos). Šį nukreipimo procesą psichoanalitikai vadina sublimacija. Taigi mokymas ir auklėjimas ir esąs biologinių poreikių sublimacijos procesas. Toks sublimacijos aiškinimas turi racijos, tačiau vienpusiškas pasąmonės struktūros aiškinimas, sąmonės vaidmens menkinimas (ji esą sudaranti tik penktadalį žmogaus psichinio gyvenimo) nepriimtinas. Pedagogui skiriamas vien techninis vaidmuo – tirti pasąmonę ir naudoti įvairias priemones, kad vaikas sublimuotų savo instinktus ir prisitaikytų prie netobulo gyvenimo, prieštaravimų draskomos visuomenės. Pedagogai froidistai daug dėmesio skiria saviauklai, savianalizei, skatindami mokinį išsakyti intymiausius išgyvenimus, kad jam būtų lengviau save suprasti ir valdytis. Tai dažnai traumuoja asmenybę, žaloja darnų jos vystymąsi. Vis dėlto froidizmas, ypač JAV, daro didelę įtaką pedagogikai. atitikmenys: angl. Freudian pedagogy vok. Freudistische Pädagogik rus. фрейдистическая педагогика